Dzūkų smuikavimo (strykinio griežimo) tradicija turtinga ir ilgaamžė, gyvuojanti galbūt net tūkstantį metų. Dzūkijoje itin glaudžios ir bene ilgiausiai Lietuvoje išlaikytos smuikavimo sąsajos su senąja baltų pasaulėžiūra. Dar XX a. regione buvo itin paplitę styginiai instrumentai, panašūs į įvairius europietiškus smuiko pirmtakus: balanos, lentelės smuikai ir skobtiniai smuikai.

Smuikdirbystės tradicijos rusena iki šiol: dzūkų muzikantai vertino ir skambius, puošnius klasikinio pavidalo smuikus. Smúika, skripkà buvo pagrindinis dzūkų šeimos, kalendorinių švenčių, darbo ir jaunimo bendravimo papročių muzikos instrumentas. Dažniausiai griežta solo. Tradicija išsamiai dokumentuota, nuo 1935 m. iki šių dienų užrašyta daugiau kaip šimtas dzūkų smuikininkų ir jų muzikos. Dzūkų smuikininkų repertuaras pasižymi archajiškais apeiginiais šokiais (Kepurinė, Sukčius, Tancius), dainomis ir netgi verkavimais, jų intonacijomis pagrįstais maršais. Muzikai būdingi archajiški elementai, dermių įvairovė, vienbalsė arba burdoninė, heterofoninė sankloda. Smuikavimo stiliui būdingas meistriškumas, virtuoziškumas, ekspresyvumas: melodijos gausiai puošiamos, kūrinių tempai greitesni, nei kituose regionuose, dažnesnės smulkių ritminių verčių gaidos.

XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje gyvavusi tradicija abiems vestuvių pulkams turėti po smuikininką skatino sudaryti dviejų smuikų ansamblį, kuriame vienas smuikininkas vedė pirmą balsą, kitas pritarė. Kiek vėliau ansamblių sudėtis didėjo: paplito trijų smuikų ansambliai arba smuikui pritardavo basetlė, cimbolai, būgnas. Tik XX a. viduryje Dzūkijoje paplito armonika, akordeonas, tačiau netrukus šie instrumentai pradėjo dominuoti.

XX a. pabaigoje gyvajai dzūkų smuikavimo tradicija ėmė sparčiai nykti, šiuo metu tradicinių dzūkų smuikininkų sumažėjo iki vos dešimties. Tradicija iki šiol reikšminga kaip esminė, būdingoji nematerialaus paveldo vertybė, puikiai reprezentuojanti dzūkų etninę kultūrą ir tradicinę muzikos kultūrą. XXI a. pradžioje dzūkai pradėjo rūpintis jos išsaugojimu, perdavimu, gaivinimu ir sklaida. Nuo 2006 m. rengiami seminarai, tradicinio dzūkų smuikavimo kursai, mokymai Birštone, Dauguose, Varėnoje ir Lazdijuose, Alytuje ir kitur. Nuo 2009 m. Lazdijų kultūros centre gyvuoja tradicinio muzikanto Romo Mazėčio vadovaujama smuikavimo studija vaikams ir jaunimui. Nuo 2013 m. kasmet rengiamos tradicinio smuikavimo varžytuvės „Griežkit, skripkos“, jau tapusios respublikinėmis.

Liaudies smuikas ir smuikavimas lietuvių etninėje kultūroje – savitas reiškinys, kuriame susiliejo Europai ir vien tik Lietuvai ar atskiroms jos etnografinėms sritims būdingos instrumentinio muzikavimo tradicijos. Smuiko pirmtakais, strykiniais chordofonais, Vidurinėje ir Mažojoje Azijoje griežiama nuo IX–X a., Europoje nuo X a. Strykas ir strykinis griežimo būdas Europoje paplito per arabizuotą Ispaniją ir Bizantiją. Rašytinės žinios apie smuiko pirmtakus Lietuvoje siekia XIV a. pradžią. Kalbininko Zigmo Zinkevičiaus teigimu, žodį smuikas lietuviai perėmė veikiausiai maždaug X a. iš rytų slavų vakarinių genčių. Dzūkijoje buvo itin paplitę archajiški strykiniai chordofonai – muzikinis lankas su pūslės rezonatoriumi ar be jo; nelanksčios balanos ir lentelės citros, kartais vadinamos vaikiškais smuikais. Čia taip pat užfiksuota Lietuvoje daugiausia skobtinių smuikų, savo forma primenančių įvairius smuiko pirmtakus. Taigi kalbos duomenys, kaip ir archajiškos strykinių instrumentų formos bei glaudžios smuikavimo tradicijų sąsajos su ikikrikščioniškąja pasaulėjauta (dar žr. toliau) liudija, kad dzūkai griežti klasikinio smuiko pirmtakais pradėjo dar prieš įvedant krikščionybę. Dabartinės Pietryčių Lietuvos, Pietvakarių Baltarusijos, Šiaurės Rytų Lenkijos teritorijoje gyvenusios baltų gentys (ypač jotvingiai), kurių pagrindu susiformavo dzūkai, galėjo būti vienos iš pirmųjų baltų genčių, susipažinusios su strykiniu griežimo būdu.

XVII a. pradžios rašytiniuose šaltiniai liudija, kad smuikas Vilniaus krašte buvo pamėgtas instrumentas. Jėzuitas Walentas Bartochowiczius (Bartoszewskis) 1619 m. Vilniuje išleistoje knygelėje „O biesiadzie karczemney i skrypkach“ (Apie vaišes užeigose ir smuikus) už girtuoklystės skatinimą smerkė vaišių muziką ir ypač smuiką, lengvai nešiojamą ir mėgstamą instrumentą. Kita vertus, smuikuojančių angelų atvaizdai liudija, kad buvo smuikuojama ir bažnyčiose, pvz., barokinėje Vilniaus šv. Petro ir Povilo bažnyčioje pavaizduoti du smuikuojantys angelai. Dzūkų smuikavimas dažnai minimas XIX a. antrosios pusės–XX a. pirmosios pusės straipsniuose ir kituose darbuose. Dzūkų smuikavimo ikonografiniu šaltiniu galima laikyti 1882 m. leidinyje „Живописная Росcия“ (‚Rusija piešiniuose‘) publikuotą piešinį, kuriame vaizduojama šventinė lietuviškosios Polesės diena: sausakimšoje užeigoje smuikininkas ir būgnelininkas groja, šokėjų pora šoka.

Dzūkų apeiginiai šokiai, kuriuose ilgiausiai išlaikė smuikininkai, minimi nuo XIX a. vidurio. Archyvinių tradicinės dzūkų smuiko muzikos garso įrašų turima nuo 1935 metų (pirmieji įrašyti Merkinės vls., Alytaus aps., ir Leipalingio vls., tuometinėje Seinų aps.), vaizdo įrašų – nuo 1989 metų. Lietuvos archyvuose sukaupta apie 1000 dzūkų smuiko muzikos įrašų. Dažniausiai įrašytas vienas smuikas, dviejų smuikų ir kitokių ansamblių su smuiku įrašai gana reti. Natomis užrašyti ar transkribuoti dzūkų smuiko muzikos kūriniai (šokiai) publikuojami nuo 1938 m.

Tradicinis dzūkų smuikavimas fiksuojamas iki šiol. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje gyvavusi tradicija abiems vestuvių pulkams turėti po savo smuikininką, anot Vinco Krėvės-Mickevičiaus, muzikininką, skatino smuikuoti ne pavieniui, o sudaryti dviejų smuikų ansamblį, kuriame vienas smuikininkas vedė pirmą balsą, kitas pritarė – bosijo. Netrukus paplito ir trijų smuikų ansambliai arba smuikui pritardavo basetlė ar cimbolai, būgnas, XX a. viduryje – armonika, antroje pusėje – akordeonas. Pastarieji instrumentai labai greitai tapo populiaresni už smuiką ir pradėjo dzūkų kapelose dominuoti. XX a. antrojoje pusėje senųjų liaudies smuikininkų repertuaras, smuikavimo paskirtis ir prasmė žymiai susiaurėjo ir pasikeitė. Pamiršti daugelis tradicinių šokių, griežiama beveik vien tik polkos, valsai, kai kurie maršai ir vis dažniau pritariama individualios kūrybos romansams arba stilizuotoms, populiariosioms, estradinėms dainoms. Kai kurių smuikininkų griežimo stilių ir repertuarą įtakojo XX a. antrosios pusės–XXI a. pradžios stilizuotų kaimo kapelų muzika. Šiuo metu tradicinė dzūkų, kaip ir kitų lietuvių, smuiko muzika dažniausiai turi tik estetinę funkciją, retai kada griežiama šokiams, apeigoms.

Respublikinis tradicinio smuikavimo konkursas
„Griežkit, skripkos“

Respublikinis tradicinio smuikavimo konkursas „Griežkit, skripkos“ yra vienintelis toks renginys Lietuvoje. Smuiku buvo ir yra griežiama visuose Lietuvos regionuose, bet Dzūkijos etnografinis kraštas pasižymi liaudies „skripkorių“ skaičiumi ir giliomis smuikavimo tradicijomis.

Tačiau šiomis dienomis tradicinių muzikantų su kiekvienais metais mažėja. Siekiant užauginti jaunąją kartą, kuri perimtų liaudies smuikavimo tradicijas ir jas plėstų, Lazdijų kultūros centras rengia Respublikinį tradicinio smuikavimo konkursą “Griežkit, skripkos”, kuriame dalyviai motyvuojami piniginėmis premijomis ir prizais. Tokia renginio strategija yra pasiteisinusi, nes kiekvienais metais dalyvių skaičius yra augantis, o muzikavimo kokybė vis gerėja. Ypatingai dėl to, jog konkursas vykdomas ir nuotoliniu būdu.  Šis konkursas organizuojamas bendradarbiaujant su Lietuvos Nacionaliniu kultūros centru, kitais Lietuvos kultūros centrais. Verta pastebėti, kad 2022 metais Dzūkų smuikavimo tradicija buvo įtraukta į Lietuvos Nematerialaus kultūros vertybių sąvadą ir jos pagrindinės puoselėjimo teisės suteiktos Lazdijų kultūros centrui, o respublikinis liaudiško smuikavimo konkursas „Griežkit, skirpkos“ yra svarbus renginys šios tradicijos puoselėjimui.