Lietuvos valstybės atkūrimo dienos šventinė programa 2024

2024-02-16 - 2024-02-16
12:30 val.

Lietuvos valstybės atkūrimo dienos šventinė programa  „Sakmė apie dainų ir stiprybės medį“, skirta Lietuvos Dainų šventės 100-čiui ir 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracijos pasirašymo 75-mečiui.


2024-ieji – Lietuvos dainų šventės Šimtmečio metai. Šiemet, laukiant Lietuvos dainų šventės „Kad giria žaliuotų“ vyksmo, kolektyvams besiruošiant dalyvauti programoje, vėl jaučiamas giluminis pamatinių vertybių permąstymas, kuris skatina pažvelgti į save kaip tautos gyvybės polių, ieškoti baltų kultūroje svarbaus artimo ryšio su medžiu, žodžio, dainos galių visai gyvasčiai. Tad ir laukiant vasario 16-osios, Valstybės atkūrimo dienos proga Lazdijų kultūros centre meninėje programoje seksime sakmę apie dainų ir stiprybės medį – ąžuolą. Jo galybę, ilgaamžiškumą ir sunkų kelią per šimtmečius saulės link.

Programoje su sakme apie ąžuolą persipina sunkios tremtinio lemties akimirkos bei šiandieninės dainos, kurios paliečia širdį, augina ir suteikia šių dienų kontekste daugiau egzistencinės prasmės: kirsti Sibiro taigos medžius, o mintyse auginti savo tėviškės dainų ir stiprybės ąžuolą. Patiems būti ąžuolais net didelių išbandymų kelyje, būti bendruomene petys į petį, kaip medžiai girioje, kaip tremtiniai prie kūčių stalo,  būti ištartais žodžiais žmogaus, kuris savo vaikams ar vaikaičiams seks lietuviškas  sakmes, kuriose užkoduotos žinutės, formulės kartais net nesuvokiant, keičia istorijos eigą, didina sąmonės galias ir stiprina tautos būtį.  

Labai smagu, kad turime tokią gražią tradiciją kasmet kultūros centre susiburti draugėn ir dalintis kultūrine patirtimi meninių priemonių pagalba, kad po pasidalinimo išeiname pilnesni, šviesesni ir artimesni. Smagu miesto ir kaimų  namų languose matyti ąžuolo lapų trispalves, inkiliukus, vadinasi , jau dalyvaujame akcijoje „Laisvės ąžuolai“, miesto aikštėje ir prie kultūros centro vėl kyla medžių simboliai, kaip priminimas, kad stiprybė yra mūsų darnoje su gamta, su medžiu kieme ar prie kelio, su jame giedančiu paukščiu, įkeltu inkilu, mūsų daina jo pavėsyje, apsikabinimu ir prisiglaudimu prie dešimtmečius, o gal ir šimtmečius skaičiuojančio kamieno. Esame, kad Lietuvoje girios žaliuotų, žmonės lietuviškai dainas dainuotų ir kad netektų patirti tremtinio dalios. Esame savo žemės ąžuolai, įgalioti savo protėvių, būti, kaip savo eilėse rašė poetai,  tol, „kol bus mūsų lietaus ir vėjų žemė“. 

 

Lazdijų kultūros centro direktoriaus pavaduotoja  

kultūrinei veiklai Ingrida Neverdauskienė