Programoje su sakme apie ąžuolą persipina sunkios tremtinio lemties akimirkos bei šiandieninės dainos, kurios paliečia širdį, augina ir suteikia šių dienų kontekste daugiau egzistencinės prasmės: kirsti Sibiro taigos medžius, o mintyse auginti savo tėviškės dainų ir stiprybės ąžuolą. Patiems būti ąžuolais net didelių išbandymų kelyje, būti bendruomene petys į petį, kaip medžiai girioje, kaip tremtiniai prie kūčių stalo, būti ištartais žodžiais žmogaus, kuris savo vaikams ar vaikaičiams seks lietuviškas sakmes, kuriose užkoduotos žinutės, formulės kartais net nesuvokiant, keičia istorijos eigą, didina sąmonės galias ir stiprina tautos būtį.
Labai smagu, kad turime tokią gražią tradiciją kasmet kultūros centre susiburti draugėn ir dalintis kultūrine patirtimi meninių priemonių pagalba, kad po pasidalinimo išeiname pilnesni, šviesesni ir artimesni. Smagu miesto ir kaimų namų languose matyti ąžuolo lapų trispalves, inkiliukus, vadinasi , jau dalyvaujame akcijoje „Laisvės ąžuolai“, miesto aikštėje ir prie kultūros centro vėl kyla medžių simboliai, kaip priminimas, kad stiprybė yra mūsų darnoje su gamta, su medžiu kieme ar prie kelio, su jame giedančiu paukščiu, įkeltu inkilu, mūsų daina jo pavėsyje, apsikabinimu ir prisiglaudimu prie dešimtmečius, o gal ir šimtmečius skaičiuojančio kamieno. Esame, kad Lietuvoje girios žaliuotų, žmonės lietuviškai dainas dainuotų ir kad netektų patirti tremtinio dalios. Esame savo žemės ąžuolai, įgalioti savo protėvių, būti, kaip savo eilėse rašė poetai, tol, „kol bus mūsų lietaus ir vėjų žemė“.
Lazdijų kultūros centro direktoriaus pavaduotoja
kultūrinei veiklai Ingrida Neverdauskienė